Pristatome penkis Lietuvos etnografinius regionus, kurių virtuvės žavi paprastumu, natūralumu ir unikaliomis tradicijomis.
Dzūkijos regiono kulinarijos specifika – daug bulvių ir gausiai miškuose randamų grybų patiekalai. Dzūkai, gyvenantys Lietuvos pietryčių regione ir savo žemėse nuo seno auginantys grikius, iš jų pagamina labai daug valgių, skaniausių pyragų, dzūkiškai vadinamų babkomis.
Gyvendami miškingame krašte, dzūkai yra nepralenkiami uogautojai ir grybautojai, o dzūkės šeimininkės – sumaniausios grybų ir uogų paruošimo specialistės. Dažnai juokaujama, jog „jei ne grybai ir ne uogos dzūkų mergos būtų nuogos“. Taip yra dėl to, jog šis kraštas būtų sunkiai atpažįstamas be savo skambių dainų, miškų, grybų, uogų bei įstabaus kraštovaizdžio. Regionas dar skambiai vadinamas - dainų kraštu.
Dzūkijos žemė smėlėta, dirvos akmenuotos, todėl gyventi čia buvo nelengva. Žmonės nuo seno augindavo daug bulvių, grikių, rugių ir kitų grūdinių kultūrų. Čia mityba visuomet buvo kuklesnė negu kitų Lietuvos regionų. Kadangi Dzūkijoje daug miškų ir vandens telkinių, tai maisto racionas gausiausiai būdavo papildytas grybais ir žuvimi, taip pat pieno produktais, daržovėmis, o gyvulinių produktų būdavo mažiausiai.
Šis regionas yra didžiausias Lietuvoje ir užima rytinę bei šiaurės rytinę Lietuvos dalis. Aukštaičių valgiai skiriasi nuo kitų etninių grupių valgių, ypatingai nuo žemaičių. Pati Aukštaitijos gamta nuo seno diktavo ne tik vietinių gyventojų pagrindines veiklas, pramogas, bet ir patiekalų įvairovę. Kulinarinio paveldo puoselėtojai pasakoja, kad aukštaičiai visais laikais dažniausiai valgydavo tai, ko prisirinkdavo miškuose arba susižvejodavo apylinkėse tyvuliuojančiuose ežeruose.
Jokio kito regiono žmonės taip dažnai nevirdavo virtinių, koldūnų, skrylių ar nekepdavo blynų. Kraštas visuomet garsėjo miltiniais patiekalais, kurie patiekiami su įvairiais saldžiais ir nesaldžiais padažais. Visoje Lietuvoje yra žinomi ir mėgstami aukštaičių desertai – spurgos ir žagarėliai. Galėtume pagalvoti, kad smaližių smaližiai tie aukštaičiai, bet iš tiesų jie puikiai moka ruošti mėsą su raugintais kopūstais. Be jų, aukštaičiai virdavo barščius ar net alaus sriubas. Jie garsėja iš obuolių ar uogų gamintu vynu bei puikiu alumi. Svetingieji aukštaičiai visada pasirūpins savo svečiu – iškeps blynų, atrieks naminės duonos ir balto sūrio su bruknių uogiene, pavaišins midumi, o vėliau pasiūlys ir ramų poilsį nuošaliame namelyje miškų apsuptyje.
Nors Lietuva yra palyginti nedidelė šalis, bet skirtinguose regionuose galima pastebėti ne tik kalbos, papročių, kultūros skirtumų, bet ir maitinimosi ypatybių. Kiekvienas svečias atvykęs į mūsų šalį netruks pastebėti – kokia Lietuva įvairialypė. Skirtingus kultūros ir paveldo bruožus, atspalvius suformavo permaininga mūsų šalies istorija.
Štai žemaičiai, gyvenantys Šiaurės Vakarų regione, yra didžiausi košių mėgėjai. Kiekvienas žemaitis mėgsta kanapių valgius ir tradiciškai vertina kastinį su virtomis bulvėmis. Pastarojo patiekalo - originaliai šviežiai aštraus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia kita tauta pasaulyje. Žemaičiai kepa nuostabią naminę duoną, ir visiem lietuviams žinomą bulvių plokštainį, dar kitaip vadinamą kugeliu. Jie verda avižų kisielių, kepa įmantrius pyragus su uogomis, vaisiais, uogienėmis, gamina ruginukę. Seniau žemaičiai iš įvairių grūdų miltų plakinių virdavo putras. Anksčiau populiarūs būdavo virti žirniai su bulvėmis, šis patiekalas ant stalų nuguldavo dažniausiai penktadieniais, kartu su rūgusiu pienu ar silke. Tad atvykę į Žemaitiją pamatysite ir paragausite visko po truputį iš skirtingų laikų ir epochų.
Suvalkija – tai regionas esantis pietų pietvakarių Lietuvos dalyje (be Lazdijų rajono). Ant suvalkiečių pietų stalo visais laikais buvo galima išvysti įvairiausių patiekalų – nuo iš kojų verčiančio skilandžio iki putros. Nemaža dalis, būtent, tik šiam kraštui būdingų valgių – fantastiško skonio rūkyti mėsos gaminiai, didžkukuliai, bulvinės dešros bei kiti – vėliau pasklido po visą Lietuvą, kaip ir suvalkiečių tarmė, kuri tapo šalies bendrine kalba.
Suvalkiečiai mėsą valgydavo vos kelis kartus per savaitę. Kur kas dažniau ant jų stalo būdavo patiekiamos įvairios sriubos, kurias virdavo net tris kartus per dieną. Kas garuos ant suvalkiečių pusryčių, pietų ar vakarienės stalo, didelę įtaką darė ir metų laikai. Rudenį, užderėjus derliui, suvalkiečiai daugiausia valgė daržoves. Jei tik būdavo galimybė, suvalkietės stengdavosi prisirinkti miškuose grybų, kuriuos valgydavo su spirgučiais ir grietine. Taip pat juos raugė bei sūdė žiemai. Vėliau, vėstant orams, racione atsirasdavo daugiau mėsos patiekalų, maistas būdavo sotesnis. Tradicinis šio krašto patiekalas – barščiai su skilandžiu, o suvalkiečių pasididžiavimas – rūkyti mėsos gaminiai. Žiemą ant stalo „karaliaudavo“ rauginti kopūstai ir bulvės. Pavasarį, vos pasirodžius pirmiesiems rūgštynių, balandų ar dilgėlių daigams šeimininkės virdavo sriubas kartu su įvairiomis kruopomis.
Mažojoje Lietuvoje patiekalai vyravo tikrai ne poniški, o labai paprasti. Puikių valgių šio krašto žmonės nežinojo – maistas būdavo labai panašus: lapienė arba rūgščios kruopos, kartais gručkos (sriuba) arba barščiai. Sakoma, kad tas pats valgis būdavo ant stalo patiekiamas tris kartus per dieną. Maisto pagrindas – neskustos bulvės, burokėliai, rauginti kopūstai ir mirkalai: su kanapėmis, spirgučiais. Per šventes stalas būdavo gausesnis - kisielius, skilandis, košenybės, šiupinys, kurį šeimininkės virė iš baltų žirnių.
Duona buvo kepama kas keturias savaites iš rugių miltų, o pomelė (pyragas) iš kviečių. Mėsą Mažosios Lietuvos gyventojai paruošti mokėjo labai gerai. Avis, kiaules, žąsis supjaustę sūdydavo tinėje (statinėje), o lašinių paltis kabindavo į kaminą rūkymui. Mažosios Lietuvos gyventojai skanumynu laikė ant karklo vytelės pamautą ir prieš ugnį iškeptą silkę. O pajūrio gyventojų širdis saldindavo kisielius, bandelės, vofeliai. Šio krašto žmonių valgiai – paveikti vokiečių papročių, todėl pusryčiai be kafijos (kava), neįsivaizduojami.
