Kernavė – pagoniškosios Lietuvos sostinė, dar vadinama Lietuvos Troja. Vaizdingoje Neries pakrantėje įsikūrę piliakalniai mena ne tik pagonybės laikus, bet ir baltiškąją kultūrą, gyvavusią daugiau nei 10 tūkstančių metų.
Įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą
Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas) – unikalus archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos priešistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą.
Kernavės archeologinė vietovė – daugiasluoksnis priešistorinių vertybių kompleksas, gamtinių procesų su paskutinio ledynmečio suformuotu reljefu ir ilgalaikės žmogaus veiklos palikimas, baltiškojo regiono gyvenviečių civilizacijos ir kultūros liudininkas.
2004 m. liepos mėn. remiantis (iii) ir (iv) kriterijais* Kernavės archeologinė vietovė (angl. Kernavė Archaeological Site (Cultural Reserve of Kernavė) buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Lietuvos priešistorės ir valstybės formavimosi liudininkas
Kernavės archeologinė vietovė mena baltiškojo regiono gyvenviečių civilizaciją ir kultūrą, gyvavusią daugiau nei 10 tūkst. metų. Archeologinių tyrimų, vykdomų nuo 1979-ųjų, dėka yra žinoma, kad pirmieji gyventojai teritorijoje apsigyveno dar 8–9 tūkstantmetyje.
Istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta 1279 m. Eiliuotoje Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, į Kernavėje esančią kunigaikščio Traidenio žemę. Išlikę nepažeisti priešistorinių gyvenviečių kultūriniai sluoksniai bei laidojimo paminklai aprėpia epochas nuo ankstyvojo epipaleolito iki ankstyvųjų viduramžių, kurie Kernavei buvo svarbiausias klestėjimo laikotarpis.
Kernavė XIII a. tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, visuotiniu Lietuvos politiniu ir ekonominiu centru. XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų sąveikoje susiformavo savitas viduramžių miestas, kuris buvo pirmoji Lietuvos valdovo rezidencija.
Didžiulė ekspozicija po atviru dangumi
Tai viena didžiausių archeologinių ekspozicijų po atviru dangumi (194,4 ha), kurią sudaro kompleksiniai archeologijos ir istorijos objektai: 15 archeologijos ir 3 istorijos paminklai, tarp jų – Kernavės senovės gyvenvietės, Kernavės kapinynas, 5 piliakalnių kompleksas ir Kernavės senojo miesto vietos.
Nuo tada, kai šios vietovės buvo apleistos XIV a. pabaigoje, žmogus neturėjo joms jokio poveikio arba šis poveikis buvo paviršutiniškas, o kraštovaizdžio beveik nepalietė dabartinė plėtra.
Vietovėje rūpinamasi ir nematerialaus paveldo išsaugojimu. Rezervate kasmet rengiamos Gyvosios archeologijos dienos.
Griežčiausias apsaugos statusas
Kernavės archeologinė vietovė Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu buvo įkurta kaip saugoma teritorija, turinti griežčiausią apsaugos statusą. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija yra atsakinga už teritorijos valdymą, apsaugą, priežiūrą. Taip pat ši įstaiga vykdo mokslinius tyrimus, rūpinasi vietovės pritaikymu lankytojams bei ekologinės pusiausvyros užtikrinimu.
*(iii) kriterijus: „Kernavės archeologinė vietovė išskirtinai liudija apie gyvenviečių raidą Baltijos regione maždaug 10 tūkstančių metų laikotarpiu. Vietovė turi išskirtinių pagoniškų ir krikščioniškų laidojimo tradicijų sąlyčio įrodymų“.
(iv) kriterijus: „Gyvenviečių struktūra ir įspūdingi piliakalniai yra ypač svarbūs tokio tipo objektų vystymosi ir jų naudojimo ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai“.
