Kryžiai ir koplytėlės su įvairiausiomis skulptūromis nuo senų dienų yra neatskiriamas Lietuvos peizažo elementas. XIX a. jų buvo kaimuose, kone kiekvienoje sodyboje, kapinėse, bažnyčių šventoriuose, pakelėse ir net laukuose bei miškuose.
Įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą
Nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusius artimuosius, kartu išreikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi sulaukti jų malonės, siekdami padėkoti ar ieškodami apsaugos ir dvasinės ramybės. Šie paminklai yra pagarbos religijai ir gamtai išraiška.
2001 m. tarp UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų buvo įrašyta Lietuvos kryždirbystė ir kryžių simbolika. Tai yra pasaulyje analogų neturintis šedevras, ne tik liudijantis gyvąją tradiciją, bet ir pasižymintis unikalia kultūrine raiška.
2008 m. pabaigoje ši tradicija įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, kurio tikslas – užtikrinti geresnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, atkreipti dėmesį į jo svarbą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.
Liaudies kultūros reiškinys
Kryždirbystė yra meno tradicija perduodama iš kartos į kartą. Neaprėpiamas kryžių skaičius ir gausi jų įvairovė leido apibrėžti etnografines Lietuvos ribas.
Tradiciniai lietuvių kryžiai yra unikalūs statiniai, pasižymintys architektūros, skulptūros, kalvystės ir netgi primityviosios tapybos elementais.
Lietuviškoji kryždirbystė yra sinkretinis (aut. past. skirtingų religijų elementų susiliejimas, sujungimas) lietuvių liaudies kultūros reiškinys. Jo sampratoje telpa visa tradicinio paminklo istorija: idėja, vietos ir meistro parinkimas, kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir galiausiai – sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju.
Lietuva – kryžių žemė
Kryžių statymo tradicija Lietuvoje gimė su krikščionybės plėtra. Tačiau kryždirbystės istorija čia siejama ir su įvairiais draudimais. Po 1863 m. sukilimo caro įsakymu uždrausta statyti ir remontuoti kryžius nešventintose vietose, t. y. ne kapinėse ir ne šventoriuose. O sovietų okupacija kryždirbystės raidą beveik sunaikino – buvo ne tik draudžiama statyti naujus kryžius, bet ir naikinama didžioji dalis jau pastatytų.
Bet ir okupacijos laikotarpiu kryždirbystė slapta išliko, o šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir pasipriešinimo simbolis. Nepriklausomybės atkūrimo metais atstatyta dalis senųjų kryžių, pastatyta naujų – tremtinių, partizanų atminimui. Kapinėse vis dažniau medinius antkapius pakeičia akmeniniai. Tebekuriami liaudiškų paminklų ansambliai, kurių tematika – nuo krikščioniškosios iki pagoniškosios ar pasaulietinės.
Savo kryžių gausa garsėja ir visame pasaulyje žinomas Kryžių kalnas (Šiaulių r.). Savo padirbtus kryžius nuo XIX a. čia statė ir iki šiol stato piligrimai, su maldomis bei prašymais atkeliavę žmonės, menininkai, nagingi amatininkai. Unikalus, per pačius rūsčiausius sovietų laikus tris kart sunaikintas, bet kaskart atkurtas Kryžių kalnas, šiomis dienomis savo aura primena Raudų sieną Jeruzalėje.
Atskirų etnografinių regionų kryžių savitumas
Kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono liaudies mediniai paminklai turi savitumų. Pavyzdžiui, tik Dzūkijoje randamas ypatingas kryžmiško kryžiaus siluetas – jis yra apversto trikampio, kurį sudaro susikirsdami su skersiniu Kristaus kankinimo įrankiai ietis ir ilgakotis kirvis, pavidalo. Aukštaičiai kryžiaus konstrukciją apipina gausybe pjaustinėtų, daugiausia kiaurapjūvių, augalinių ir geometrinių ornamentų, tarp kurių komponuojamos skulptūrėlės. Išskirtinis Aukštaitijos bruožas – trijų, rečiau keturių aukštų gausiai ornamentuotas stoginis kryžius, paprastai vadinamas stogastulpiu. Senovinio vienaaukščio stogastulpio atmainų galima pamatyti ir kituose regionuose. Suvalkijoje kryždirbystės raida kiek kitokia nei visoje Lietuvoje. Čia kryžių dekoro struktūroje dėmesį patraukia augalų motyvai, saviti aukšti postamentai. Žemaičių kryžių forma, dydis įvairuoja, tačiau labiau mėgstami aukšti, masyvūs statiniai, jų dekoras santūrus.
Išsaugoti ir perduoti ateities kartoms
Kai kalbama apie kryžių paminklų saugojimą, paprastai yra galvojama apie iki mūsų dienų išlikusius senuosius kryžius, koplytėles ir koplytstulpius. Saugoti juos reikia ne tik nuo naikinančių kritulių, bet ir nuo vagysčių. Nuo gamtos sąlygų saugoma nuolat prižiūrint, t. y. perdažant, restauruojant ir kuriant tikslias kopijas, kai senojo vietoje pastatoma kopija, o originalas yra saugomas, perkeliamas į uždarą muziejaus patalpą.
Nematerialaus kultūros paveldo apaugos konvencija įpareigoja valstybes nares skatinti bendruomenes saugoti nematerialų kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms.
