Lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, gimęs iki Lietuvos krikšto ir paplitęs Šiaurės Rytų Aukštaitijoje.
Įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą
Sutartinės (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma, atsiradusi dar iki Lietuvos krikšto. Bendras siekis tarpusavyje derėti bei sutarti ir nulėmė sutartinių pavadinimo kilmę. Būdingas visoms sutartinėms bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir tekstų skambesys. Sutartinės – tai sinkretinio (aut. past. skirtingų religijų elementų susiliejimas, sujungimas) meno rūšis, atsispindinti žodžio, muzikos ir šokio ryšį.
Lietuvių daugiabalsės dainos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos 2010 m. lapkričio 16 d. Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto.
Daugybė atlikimo būdų
Pagal atlikėjų skaičių ir polifonijos rūšį yra skiriamos trys pagrindinės sutartinių grupės: dvejinės, trejinės ir keturinės. Kiekviena iš jų turi begalę atmainų, aptinkama 40 skirtingų šių atlikimo būdų. Dvejinės ir keturinės sutartinės yra panašios tuo, kad kartu porose skamba dvi skirtingos melodijos ir tekstai, o trejinės dainuojamos kanonu, paeiliui prisijungiant kiekvienai dainininkei.
Daugelis sutartinių yra lydimos nesudėtingų šokių judesių – vaikščiojimo ratu, pora priešais porą, susikabinus rankomis, kartas nuo karto į ritmą primušant koją. Sutartines daugiausiai gieda moterys, o instrumentinius kūrinius skudučiais, ragais, kanklėmis bei kitais instrumentais atlieka vyrai. Sutartinės yra pučiamos skudučiais, daudytėmis (ilgas medinis pučiamasis instrumentas) ir kankliuojamos penkiastygėmis kanklėmis. Giedamas ir vien skudučiais atliekamas sutartines vienija aštrus skambesys, sinkopinis (muzikiniame kūrinyje ritmo kirčio nesutapimas su metro kirčiu) ir besikartojantis ritmas.
Išskirtinė lietuviškų sutartinių savybė yra sekundų ir disonansinių intervalų sąskambiai. Šie sąskambiai Europos muzikos teorijoje yra laikomi paradoksu.
Prikeltos naujam gyvenimui
Sutartinių tekstuose gausu archajiškų refrenų (pasikartojanti dainos ar eilėraščio dalis), taip pat garsažodžių, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Pagrindinės sutartinių temos – darbo (rugiapjūtės, linarūtės ir kt.), kalendorinių švenčių (Velykų, Užgavėnių ir kt.), vestuvių, istorinės ar šeimos.
XX a. viduryje sutartinių grupinio giedojimo tradicija kaimuose nutrūko, tačiau septintasis dešimtmetis sutartines prikėlė naujam gyvenimui ir jos įvairiomis formomis gyvuoja iki šių dienų. Sutartines galima išgirsti ne tik folkloro festivaliuose, bet ir šiuolaikinės muzikos koncertuose, nes sutartinių principas yra mėgiamas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių.
Svarba tautai, bendruomenei ir asmeniui
Dėl globalizacijos poveikio, vienodinimo politikos bei nepakankamo nematerialaus kultūros paveldo svarbos įvertinimo nemažai jo formų nyksta. Siekdama sustabdyti šį procesą, 2003 m. spalio mėn. UNESCO priėmė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Kas dvejus metus Konvencijos šalys narės renkasi į Generalinę asamblėją, kurios metu svarstomi įvairūs nematerialaus kultūros paveldo politikos bei tarptautinės paramos klausimai. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2004 m. gruodžio 8 d. ir įsipareigojo saugoti savo paveldą – kaip svarbų tautos, bendruomenės ir asmens dėmenį.
Lietuva 2017 m. gruodžio 14 d. paskelbė dešimties Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Jame yra ir lietuviškos daugiabalsės sutartinės. Sąvado duomenų valdytojas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
