Vandens maršrutas "Daugų ežero legendų keliu" Šis maršrutas - tai ne tik plaukimas ežeru, bet ir susipažinimas su Daugų apylinkių istorinėmis, sakralinėmis ir labai vaizdingomis vietomis. Maršruto pradžia Daugų mieste, ties Abistos upeliu. Abista - dešinysis Varėnės intakas, pratekantis per Nevėžio, Gilūšio, Padaugėlaičio, Daugų, Savistos ežerus. Upeliu migruoja unguriai, patvinus - kitos žuvys. Toliau plaukiame iki Šiaurės paplūdimio, kuriame sustojame ir galime išsimaudyti, taip pat aplankyti Žydkapius. Tai senieji Daugų miesto žydų kapai, to paties pavadinimo pusiasalyje funkcionavę iki karo, 1980 m. uždaryti neatsiradus artimųjų. 1982 m. Daugų tarybinis ūkis-technikumas čia buvo įruošęs sveikatingumo ir poilsio zoną, trasas, o Atgimimo laikais kapinės ir antkapiai atstatyti. Prieš nuleidžiant ežero lygį ši vietovė buvo sala, ties ja yra giliausia ežero vieta 44 metrai . Trečioji sustojimo vieta - Perkūnkalnis. Kita maršruto sustojimo vieta - Salos piliakalnis, dar kitaip vadinamas Daugų piliakalniu. Tai nedidelis gynybinis II tūkst. pradžios piliakalnis su įdomiu gynybiniu brustveru. Pasakojama, kad piliakalnį supylę žmonės Daugų įkūrėjui kunigaikščiui Daugiui. Kryžiuočiams užpuolus pilį, visi jos gynėjai žuvo, o kunigaikščio duktė Daugė, nenorėdama patekti nelaisvėn, nusiskandino. Jos vardu esą ir pavadinta vietovė. Taip pat yra ir kita legenda kaip atsirado šis piliakalnis. Jį, pasak žmonių, supylė laumė, nešdama pilną prikyštę žemių iš Daugų ežero, bet gaidžiams užgiedojus ji kritusi iš išgąsčio, išpylusi žemes, ir taip atsiradęs kalnas. Šioje vietoje ežeras susiaurėjęs iki 50-70 metrų. Čia taip pat yra ir Daugų akmens amžiaus stovykla. Kad Daugų miesto pakraščiuose ir artimose apylinkėse nuo seno buvo gyvenama, liudija aptikti akmens amžiaus radiniai. Manoma, jog seniausia akmens amžiaus stovyklavietė yra 400 metrų į šiaurės rytus nuo kelio Daugai-Sala, 1,2 km į rytus nuo Salos kaime buvusio gamybinio centro, pusiasalyje. Stovyklavietėje įrengta 15-20 m ilgio terasoje, Daugų piliakalnį juosiančioje iš pietų ir pietryčių. Joje rasta titnago, gremžtukas, skeltė, skaldytinis, nusmailintas kaulas, brūkšniuotosios keramikos. Šios kultūros žmonės lipdė plokščiadugnius kibiro, statinėlės formos puodus. Toliau plaukiame iki Aukakalnio. Tai senovinė religinė lietuvių vieta (Alkakalnis arba Alka). Plikas, iki 31 m aukščio kalnas, iš visų vietovių bene lankomiausias turistų. Nuo kalno atsiveria gražiausi apylinkių vaizdai. Ant šio kalno senovėje degindavę aukas. Pasakojo, kad į pilį, esančią ant kalno, kažkada nežinia iš kur atsikėlęs kažkoks karo vadas, kuriam nusibodę kariauti, ir čia, tarp ežerų, manęs ramiai gyventi. Tačiau vakarais jam vaidendavęsi senieji pilies gyventojai, buvę prakeikti už tai, kad vaidilutės, šventosios ugnies sergėtojos, išsižadėjusios savo pareigų ir sumaniusios gyventi pasaulietiškai. Tas vadas vieną iš tų vaidilučių - šmėklų, kurios rodydavosi iš ežero, įsimylėjęs. Tada Perkūnas užsirūstinęs ir nugramzdinęs pilį su visais gyventojais po žeme. Taip pat žmonės apie šį kalną, porina, kad čia kadais aukas degindavę: „Nešdavo ėriukus, sako, lyg ir pirmų vaikų aukodavį..." Toliau praplaukiame šiauriausia ežero tarpusavio vieta - iki 70 m pločio. Šioje vietoje saulėtą dieną dugne matyti XVII a. statyto tilto polių liekanos. Tiltas jungė Daugų ir Papiškių salas. Pasukame iki Rumsko rago ir aplankome Skonių kampą, kur atsiveria labai gražus gamtovaizdis. Dėl nuošalumo ši vieta yra retai lankoma turistų, tačiau labai žuvinga. Plaukiame iki padaugės paplūdimio, kur sustosime ir įsikursime nakčiai. Ryte išplaukiame, aplankome Bukaučiškių koplyčią ir Mirono dvaro liekanas. Manoma, kad šioje vietoje XVII a. Bernardas Korlavičius įkūrė dvarą. XIX-XX a. valdė Kozlovskiai. Po 1931 m. atiduotas Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarui Vladui Mironui. Dvaras sudegė apie 1952 metus. Likusi dvaro siena ir A. Balecko sodyba. V. Mirono dvaras buvo prabangus ir įspūdingas. Vartų stulpai mūriniai, uždengti skardos stogeliais. Ant vieno pavaizduotas Vytis, ant kito - Gedimino stulpai. Gražūs rūmai, mūrinis pastatas, priešais kurį raudonavo gėlių klombos ir traukė kiekvieno akį. Netgi vonios kambaryje grindys buvo marmurinės, buvo įrengtas vandens šildomasis rezervuarėlis. Bukaučiškių kaime ne sykį buvo galima išvysti prezidentą Antaną Smetoną, garsius dainininkus Kiprą Petrauską ir Antaną Sodeiką, apsilankydavo ir V. Mirono pusbrolio dukra, žinoma teatro aktorė Monika Mironaitė. Kartais burine valtimi atsiirdavo Daugų klebonas. Netoliese ant kalnelio stovi nepaprasto grožio raudonų plytų koplyčia. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlės statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis. Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų - jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti. Toliau aplankome Bandūragį. Tai iki 1,5 km ilgio Rimėnų kaimo link atsiskyręs ežero „apendiksas", labai mėgstamas turistų, prie jo yra palapinių kempingas. Iš Bandūragio plaukiame į Piliavietę-kapines. Manoma, kad Daugio pilis stovėjusi dabartinių Daugų miesto kapinių pietvakariniame pakraštyje. Buvusioje pilies vietoje žmonės laidojami po to, kai buvo pastatyta dabartinė mūrinė Daugų bažnyčia (1862 m.). Kapinių pietvakariniame kampe dar likę laisvo ploto. Manoma, kad čia buvę pilies rūsiai. Kasant mirusiems duobes, rasta koklių su Vyčiu, žalvarinių apyrankių, puodų šukių. Šioje vietoje ir baigiame savo maršrutą.
