Duona – tai vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto gaminių, pradėtų vartoti tada, kai buvo atrastos grūdinės kultūros. Grūdai iš pirminių javų pradėti rinkti, malti ir kepti, kai žmonės dar nemokėjo įdirbti žemės, bet mokėjo įkurti ugnį. Pirmieji duoną pradėjo kepti senovės egiptiečiai. Plikyta duona daugelyje vietų paplito XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Mūsų protėviai ją plačiai vartojo šeimyninėse apeigose, ypač vestuvėse, krikštynose ir laidotuvėse. Kvietinės duonos skonis švelnus, ji turi daug vitaminų. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldžiarūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijų krosnyse ant ližės, paklojus klevo, krienų lapų, ajerų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų.
Daugiau tradicinių lietuviškų patiekalų rasite www.skoniukelias.lt
