Dainų šventė yra nacionalinis visuotinio pobūdžio kultūros reiškinys ir nuolatinis kryptingas kūrybos procesas, savo dvasia gebantis prilygti senosioms Graikijos olimpinėms žaidynėms.
Įtrauktos į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą
Dainų švenčių tradicijos iš vidurio Vakarų Europos per Skandinaviją atkeliavo į Baltijos valstybes ir šiuose kraštuose prigijo bei išliko iki pat šių dienų kaip itin vertingas kultūrinis ir visuomeninis reiškinys, neturintis atitikmenų visame pasaulyje.
Tradicija tapusios Lietuvos dainų šventės išaukština tautinės kultūros gyvybingumą, tėvynės meilę bei solidarumą ir paties žmogaus meninę saviraišką. Šventė suburia skirtingas kartas bei padeda ugdyti etines vertybes.
2003 m. lapkričio 7 d. Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją bei simboliką UNESCO pripažino kaip Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrą, o 2008 m. ši tradicija buvo įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Tautinio identiteto išraiška istorijos vingiuose
Jau nuo XVIII a. pabaigos tris Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą vienijo panašus likimas. XIX a. tautinio atgimimo laikotarpiu didelę reikšmę Baltijos šalyse įgavo etninė kultūra ir liaudies dainos. Masinis dainų ir šokių švenčių judėjimas tapo viena iš svarbiausių tautinį identitetą ugdančių priemonių, skatinančių trijų Baltijos tautų vienybės jausmą, pirmiausia atsiskiriant nuo Rusijos imperijos, o po Antrojo pasaulinio karo – nuo Sovietų Sąjungos.
XX a. pabaigoje atgimusi dainų švenčių ir šokių tradicija suvaidino reikšmingą vaidmenį atkuriant šių šalių nepriklausomybę. Kultūriniu požiūriu nacionalinė dainų ir šokių šventės tradicija yra tautinio identiteto išraiška, besiremianti masiniu meno mėgėjų – choristų, šokėjų ir muzikantų – judėjimu. Dainų ir šokių šventė nuo pat pradžių puoselėjo valstybingumo siekio idėją bei skatino pažinti savąją kultūrą.
Išaugo iki didingo renginio
Lietuvoje šventės tradicija gyvuoja beveik šimtą metų. Pirmoji Dainų diena įvyko 1924 m. Kaune. Laikui bėgant šventės tradicija Lietuvoje įsitvirtino ir išsiplėtė nuo vienos dienos renginio, kuriame dominavo rinktinių chorų pasirodymai, iki šešių dienų trukmės šventės, kurios metu surengiama daugiau kaip dešimt įvairių koncertų bei kitų renginių.
Lietuvai 1990 metais atkūrus nepriklausomybę, nacionalinė dainų ir šokių šventė kas ketverius metus į didžiulius renginius Vilniuje sukviečia įvairių sričių meno kolektyvus iš Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Šventėje dalyvauja per 40 tūkstančių dalyvių.
Rūpinasi visos trys Baltijos šalys
Siekiant užtikrinti dainų šventės tradicijos valstybinę apsaugą, tęstinumą ir plėtrą, 2007 m. Lietuvoje buvo priimtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas. Šis teisės aktas taip pat reglamentuoja rengimo tvarką, institucijų atsakomybę, nustato finansavimo principus.
Dainų ir šokių šventės tradicijos išsaugojimu ir puoselėjimu Lietuvoje rūpinasi Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Latvijoje – Latvijos liaudies meno centras ir Dainų švenčių fondas, Estijoje – Estijos dainų ir šokių švenčių fondas.
Taip pat Baltijos valstybių dainų ir šokių švenčių ekspertai lankosi kaimyninių valstybių rengiamose šventėse, rengia bendrus susitikimus. Už ekspertų susitikimų organizavimą ir keitimąsi informacija atsakingas Baltijos valstybių dainų ir šokių švenčių tradicijos apsaugos ir plėtotės komitetas.
