Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos – gyvas Lietuvos tradicijų ir paveldo pažinimas

Džiaugiamės, kad tarp konkurso laureatų ir padėkomis įvertintų dalyvių yra ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos narių.

Nominacija „Etnografinė sodyba“

I vieta – sodyba „Ėvė“ (Mažoji Lietuva)

Ingos Šarakauskės sodyba „Ėvė“ įsikūrusi Minijos (Mingės) kaime, Nemuno deltos regioniniame parke, dar vadinamame lietuviškąja Venecija. Čia dera pamario krašto gamtos ir kultūros paveldas bei šiuolaikiniam poilsiui pritaikyta aplinka. Sodybos svečiai kviečiami pažinti Mažosios Lietuvos tradicijas, žvejoti, stebėti paukščius ir ilsėtis.

Tai buvusi Minijos kaimo mokyklos sodyba, kurioje išliko gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai – staldas, skūnia bei rūsys. Dabartiniai sodybos pastatai siejami su 1900 metais, tačiau mokyklos istorija šioje vietoje gerokai senesnė: Kultūros vertybių registro duomenimis, vienos klasės pradžios mokykla čia veikė jau 1736 metais, o 1750 metais jai skirtas žemės sklypas.

Sodyba išsiskiria darnia skirtingų laikotarpių pastatų architektūra. Pagrindinis medinis namas dengtas molio čerpėmis, jo išorė vertikaliai apkalta lentomis su lentjuostėmis. Pastatą puošia Mažosios Lietuvos liaudies architektūrai būdingi drožinėti lėkiai, vėjalentės, karnizinės lentos, langų apvadai ir langinės. Išlaikytas kraštui būdingas spalvų derinys: rausvi arba natūralaus medžio atspalvio fasadai, balti langų rėmai ir tamsesnės stogų bei apdailos detalės. Rekonstruojant sodybą dėl spalvinių sprendimų konsultuotasi su architektais Martynu ir Marija Purvinais.

Išsaugoti buvusios mokyklos pastatų tūriai, konstrukcijos ir vidaus suplanavimas. Pagrindiniame name tebėra koklinė krosnis, o šeimininkai saugo rekonstrukcijos metu rastus baldus bei buities rakandus. Edukacijoms naudojami ir kitų Minijos kaimo gyventojų padovanoti senieji daiktai. Sodybos architektūriniai bei spalviniai sprendimai pristatyti kaip Mažosios Lietuvos tradicinės architektūros pavyzdys. 2024 metais sodyba įvertinta Saugomų teritorijų produkto ženklu už autentiškumą ir indėlį puoselėjant Mažosios Lietuvos kultūrą.

II vieta – sodyba „Mockynė“ (Suvalkija / Sūduva)

Šakių rajono Mikytų kaime, Lekėčių seniūnijoje, įsikūrusi „Mockynė“ – daugiau kaip 200 metų istoriją menanti zanavykų vienkiemio sodyba. Nuo aukštumos atsiveria Nemuno slėnis, o kitapus upės matyti Vilkijos miestelis ir jo bažnyčia. Sodybą įkūrė dabartinės šeimininkės proprosenelis, o jos pavadinimas siejamas su senelio pavarde.

Sodybos pastatų išdėstymas atitinka tradicinio suvalkietiško kiemo struktūrą: jį sudaro gyvenamasis namas, kluonas, svirnas ir daržinė su tvartu. Sodybos istorija siekia 1830 metus, o 2004 metais ji buvo atnaujinta. Naujas svečių maitinimo pastatas priderintas prie istorinės aplinkos.

Išsaugoti ir atkurti senųjų pastatų architektūros bruožai: medinių lentų apdaila, skiedrų stogai, drožinėtos langinės, žirgelių motyvai ir kalvių darbo detalės. Vyrauja tamsiai raudoni fasadai, balti puošybos elementai ir natūralaus medžio spalvos stogai bei vartai. Šiuolaikinė inžinerinė įranga kiek įmanoma paslėpta, kad netrikdytų tradicinės aplinkos vaizdo.

Interjere išsaugotos senosios durys, slenksčiai, lubų sijos, restauruoti baldai, skrynios, indai ir buities reikmenys. Vietoje sunykusios krosnies įrengta nauja su duonkepe ir virimo žiedais. Sodyboje taip pat sukaupta senųjų ūkio padargų kolekcija.

Kieme išlikęs veikiantis šulinys, senas vaismedžių sodas ir daugiau kaip trijų metrų kamieno apimties šimtametis uosis. Aplinką puošia tradiciniai gėlynai, prieskoninių bei vaistinių augalų daržas, medinės tvoros, akmenimis grįsti takeliai ir koplytstulpis su protėvių vardais. Sodyba patenka į Mikytų piliakalnio apsaugos zoną. Už tradicinės architektūros ir kultūros paveldo puoselėjimą „Mockynė“ anksčiau yra pelniusi geriausios etnokultūrinės Suvalkijos (Sūduvos) sodybos vardą.

III vieta – sodyba „Mūsų senovė“ (Žemaitija)

Jurbarko rajono Juodaičių miestelyje įsikūrusi „Mūsų senovė“ – nekomercinė kultūros ir istorijos pažinimo erdvė, primenanti gyvąjį muziejų. Apleistą sodybą per penkerius metus savo rankomis atkūrė Aušra ir Lionginas Garniai.

Pagal dokumentus sodyba pastatyta 1911 metais, nors gali būti ir kiek senesnė. Joje išliko XX amžiaus pradžios žemaičių ūkininko sodybai būdingas suplanavimas: dviejų galų troba, su daržine sujungtas tvartas, šulinys ir tradicinis sodas. Neišlikusią klėtį šiandien primena pamatų akmenys.

Sodyboje auga šimtametės obelys, kriaušės, liepos, ąžuolai, uosiai, klevai ir kiti medžiai. Išsaugotas senasis vaismedžių sodas, tradiciniai gėlynai ir daržas. Gėlynuose auginamos rūtos, bijūnai, lelijos, mėtos, piliarožės, jurginai, medetkos, nasturtos, rugiagėlės ir kiti lietuviškiems sodybų gėlynams būdingi augalai. Darže auginamos daržovės, prieskoniniai augalai, kasmet pasėjama ir po saują tradicinių javų. Sodyboje laikomos bitės keturiuose senojo tipo mediniuose aviliuose.

„Mūsų senovė“ puoselėja ne vien materialųjį paveldą, bet ir gyvąsias tradicijas. Čia rengiamos bendruomenės šventės, gaivinami Joninių, Jurginių, Sekminių, Oninių, Žolinės ir kitų kalendorinių švenčių papročiai, dainuojamos liaudies dainos, šokami tradiciniai šokiai, žaidžiami senieji žaidimai, puoselėjama tarmiška šnekta.

Sodybos šeimininkai rūpinasi ir krašto istorine atmintimi. Juodaičiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XVI amžiaus. Netoliese stovi bažnyčia, kurią 1934 metais konsekravo palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. Apylinkėse išlikę Lietuvos partizanų kovų atminimo ženklų. Prie vieno jų, skirto 1949 metų kovo 28 dieną žuvusiems Kęstučio apygardos partizanams Petrui Andrikiui ir Antanui Povilaičiui, tvarkymo prisideda ir sodybos šeimininkai.

Nominacija „Etnokultūrinės veiklos“

I vieta – sodyba „Birštono dvarelis“ (Dzūkija / Dainava)

Jundeliškių kaime, maždaug už dešimties kilometrų nuo Birštono įsikūręs „Birštono dvarelis“ kviečia pažinti Panemunės Dzūkijos tradicijas ir krašto svetingumą.

Viena svarbiausių sodybos veiklų – dzūkiškų bulvinių bandų kepimo edukacija. Dalyviai susipažįsta su tradiciniu patiekalo gaminimo būdu, patys formuoja bulvių masės paplotėlius ant kopūstų lapų ir medine liže pašauna juos į malkomis iškūrentą molinę krosnį. Iškepusios bandos ragaujamos su tradiciniu dzūkišku daryciniu – varškės ir grietinėlės pavilgu – arba spirgučių padažu.

Sodybos šeimininkai puoselėja ir kitas krašto tradicijas: kepa naminę duoną, supažindina svečius su liaudies dainomis, papročiais ir pasakojimais apie lietuvišką midų. Edukacijose kulinarinis paveldas pristatomas kaip gyva, patiriama kultūros dalis.

II vieta – VšĮ „Vikingų kaimas“ (Aukštaitija)

Širvintų rajone veikiantis „Vikingų kaimas“ supažindina lankytojus su senovės gyvenimo būdu, amatais, karyba, buitimi ir pasaulėžiūra. Nors veiklose pasitelkiama vikingų laikotarpio tematika, daug dėmesio skiriama baltų genčių istorijai ir vietos kultūriniam kontekstui.

Organizuojamos patyriminės edukacijos, skirtos senovės buičiai, maisto ruošimui, karybai, istoriniams žaidimams ir kasdieniam žmonių gyvenimui pažinti. Dalyviai ne tik klausosi pasakojimų, bet ir patys įsitraukia į praktines veiklas. Edukacijos grindžiamos gyvosios istorijos principu, kuriant istorinę aplinką ir skatinant mokytis per asmeninę patirtį.

„Vikingų kaimo“ programos „Senovės baltų gyvensena“, „Karaliaus Mindaugo laikų Lietuva“ ir „Senoviniai stalo žaidimai“ įtrauktos į Kultūros paso sistemą. Jos pritaikytos mokiniams, tačiau siūlomos ir kitoms lankytojų grupėms.

III vieta – sodyba „Baltiška pirtis“ (Suvalkija / Sūduva)

Marijampolės savivaldybėje, ant Šešupės kranto įsikūrusi „Baltiška pirtis“ kviečia pažinti lietuviškos pirties tradicijas, jų sąsajas su gamta ir senąja pasaulėžiūra.

Pagrindinė sodybos veikla – autoriniai edukaciniai pirties renginiai tradicinėje dūminėje pirtyje. Jų metu pristatomi su pirtimi siejami papročiai ir simboliniai veiksmai, naudojamos vantos, augalai, vanduo, ugnis ir akmenys. Dėmesio skiriama keturių stichijų simbolikai, žmogaus ryšiui su gamta ir tradicijų perdavimui.

Sodybos šeimininkas lietuviškos pirties tradicijas puoselėja daugiau kaip 17 metų. Jis yra baigęs Lietuviškos pirties akademijos mokymus ir priklauso pirmajai jos absolventų laidai. Šioje sodyboje tradicinės pirties pažinimas derinamas su šiuolaikinėmis patyriminėmis veiklomis.

Nominacija „Kulinarinis paveldas tradicinėje aplinkoje“

I vieta – Lekėčių bendruomenės moterų klubas (Suvalkija / Sūduva)

Šakių rajone veikiantis Lekėčių bendruomenės moterų klubas buvusios mokyklos patalpose įkūrė Kulinarinio paveldo namus. Tai vieta, kurioje saugomi ir lankytojams pristatomi zanavykų krašto patiekalai, receptai bei maisto gaminimo papročiai.

Kulinarinio paveldo namuose įrengtos tradicinės šakočio kepimo ir duonkepė krosnys. Šakotis ir duona kepami pagal iš vietos gyventojų perimtus receptus. Tradicinių kepinių gaminimo patirtimi dalijasi ir 83 metų vietos kepėja. Klubo narės renka senųjų lekėtiškių receptus, užrašo su jais susijusius pasakojimus ir pristato juos svečiams.

Lankytojai gali paragauti įvairių krašto patiekalų ir gėrimų: vingiorykščių žiedų gaivos, su lupenomis virtų bulvių su šalta silkės sriuba, raugintų kopūstų sriubos su spanguolėmis ir džiovintais obuoliais, lydyto sviesto, kanapinės, zanavykiškos šaltienos (košialienės), tradicinės ruginės duonos, naminio varškės sūrio ir vietos bitininkų medaus. Taip pat ruošiama pušų kankorėžių uogienė, eglių ūglių pagardas, gilių bei įvairių augalų šaknų kava, sezoniniai vaisių ir daržovių skanėstai, vietinių žolelių arbatos.

Ypač daug dėmesio skiriama dviem edukacinėms programoms. Per tradicinio šakočio kepimo edukaciją lankytojai susipažįsta su kepinio istorija, receptūra ir įrankiais, patys suka volą virš žarijų bei pila ant jo tešlą. Duonos kepimo edukacijoje mokomasi paruošti raugintą tešlą ir kepti duoną tradicinėje zanavykiškoje duonkepėje krosnyje.

Klubas aktyviai dalyvauja ir kitose bendruomenės veiklose: leidžia leidinius apie Lekėčių kraštą, yra įrengęs senųjų fotografijų lauko parodą, organizuoja tradicinę Rasų šventę.

II vieta – asociacija „Džiaugsmo dirbtuvės“ (Dzūkija / Dainava)

Neries regioniniame parke, Naujosios Rėvos piliakalnio papėdėje veikianti asociacija „Džiaugsmo dirbtuvės“ puoselėja meduolių kepimo ir puošybos tradicijas. Istoriniame kaime esančiame moliniame namelyje asociacijos vadovė Regina Žemaitienė su komanda rengia kūrybines ir pažintines edukacijas. Dirbtuvių devizas – „Meilė, miltai ir medus!“

Čia meduoliai kepami iš ilgai brandinamos tešlos, naudojant natūralų medų ir tradicinius prieskonius – cinamoną, kardamoną, gvazdikėlius. Greta įprastų skonių siūlomi ir netikėti deriniai su silke, šonine, kanapių ar linų sėklomis bei gėlių žiedais. Meduoliai puošiami rankomis.

Edukacijose pristatoma meduolių istorija nuo XVIII amžiaus iki šių dienų, mokoma lipdyti figūrinius meduolius, juos kepti ir puošti. Moksleiviams siūloma į Kultūros paso sistemą įtraukta programa „Meduolių fantazijos“. Šiose veiklose tradicinė meduolininkystė derinama su šiuolaikine kūryba.

III vieta – „Panemunio sodyba“ (Dzūkija / Dainava)

Birštono apylinkėse, Panemunio kaime, netoli Nemuno įsikūrusi „Panemunio sodyba“ puoselėja tradicinius Dzūkijos krašto valgius. Lankytojams siūlomas kulinarinio paveldo maitinimas ir edukacinės programos, kuriose pristatomi vietos receptai bei gaminimo būdai.

Svarbiausias sodybos tradicinis patiekalas – dzūkiškos bulvinės bandos. Jos gaminamos iš tarkuotų ir nusunktų bulvių masės, formuojamos ant džiovintų kopūstų lapų ir kepamos malkomis kūrenamoje duonkepėje krosnyje. Bandos patiekiamos su daryciniu – šiltu varškės, grietinėlės arba pieno ir sviesto pavilgu – arba su naminių spirgučių ir svogūnų padažu.

Sodyboje taip pat kepama naminė ruginė duona su natūraliu raugu, o prie patiekalų patiekiama vietos pievose ir miškuose surinktų žolelių arbata. Tradiciniai valgiai čia pristatomi kaip neatsiejama Dzūkijos (Dainavos) kulinarinio paveldo dalis.

Konkurso prizines vietas užėmusioms sodyboms suteiktas etnokultūrinės sodybos ženklas.

Specialios padėkos konkurso dalyviams

Speciali padėka už dalyvavimą etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkurse, propaguojamą ir palaikomą etnokultūrinę veiklą bei kulinarinio paveldo pristatymą skirta:

• VšĮ Ilzenbergo dvarui ir ūkiui (Aukštaitija).

Už dalyvavimą konkurse, dėmesį etninei kultūrai ir paveldo išsaugojimą padėkos skirtos:

• Sodybai „Pasakų kaimas“ (Aukštaitija);
• Laumės sodyboms prie Mūšos tyrelio (Aukštaitija);
• Sodybai „Krakila“ (Dzūkija);
• Kisinių sodybai „Šaulys“ (Mažoji Lietuva);
• Sodybai „Etno Svėtlyčia“ (Aukštaitija);
• Ūkiui „Alpakos levandose“ (Aukštaitija);
• Sodybai „Gamtos melodija“ (Dzūkija);
• Kaimo amatų ir edukacijų centrui „Džiaugsmo dirbtuvės“ (Dzūkija);
• VšĮ „Žados Jotis“ (Žemaitija);
• Adomynės dvarui (Aukštaitija);
• Sodybai „Akmenėlis“ (Dzūkija).

Dėkojame visoms konkurse dalyvavusioms sodyboms už meilę savo krašto tradicijoms ir kūrybingą paveldo panaudojimą turizmo veikloje.

Kviečiame keliautojus atrasti šias vietas, susipažinti su Lietuvos regionų savitumu, išgirsti vietos istorijas, paragauti tradicinių patiekalų, dalyvauti edukacijose ir pasisemti žinių apie amatus, kalendorines šventes, vietos papročius bei kitas etninės kultūros vertybes.

Etnokultūrinis kaimo turizmas – tai galimybė ne tik pailsėti, bet ir patirti gyvą Lietuvos paveldą!

Etnokultūrinės kaimo turizmo sodybos konkursą organizuoja Etninės kultūros globos taryba kartu su Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio ministerija bei Turizmo rinkodaros asociacija TURA.

Daugiau apie etnokultūrines kaimo turizmo sodybas ir konkurso laureatus - ČIA.